Piligrimų Triūsas – Diena Einant Camino de Santiago

Kaip anksti visi išeina! Kėliausi po septynių ir jau tuo laiku albergas būna beveik ištuštėjęs. Nežinau kodėl, bet tada jaučiuos lyg aš turiu skubėti, kad pasinaudočiau vėsiu ryto oru. Po truputį pradedu pakuoti miegmaišį, dantis išsivalau, užsitepu kremą nuo saulės ir batus atsargiai užsimaunu, kad skaudėtų kuo mažiau nuo visų pūslių kurios atsirado per paskutinias keturias dienas ir tada pradedu eiti. Žinau, kad pradžioje skaudės, bet vienintelė išeitis yra toliau eiti kol pripras kojos… Tai ryte įprastai metas kai lenkiu žmonės. Visi sako, kad aš greitai einu. Gal mano judėjimo tempas greitesnis dėl ilgesnių kojų, nesvarbu, aš surandu pirmutinę geltoną rodyklę link Santiago tako einant savo greičiu, ir einu, ir einu, ir einu….

Po kiek laiko atsiranda pirmas piligrimų kavinės ženklas. Aš jau pažįstu savo ritmą gana gerai, todėl aš dar gabalą kelio turiu nueiti prieš leidžiant savo kojom pailsėti. Matant kaip pas mane atsiranda naujos pūslės kiekvieną dieną, aš suprantu, kad jos nesustos ir neišgis iki kol aš užbaigsiu šitą kelionę. Aš per daug svorio su savim atsinešiau ir supratau, kad dėl to man šitaip gavosi. Taip ir supratau, kai aš pasiėmu pertraukas ilgesnes nei penkios minutės, mano kojų padai pradeda vėl jaustis. Vaikštant tiek laiko aš turiu balansuoti kaip stipriai mano pėdos skauda, tarp to, koks aš pavargęs nuo ėjimo su abiem kuprinėm. (Taip pat, aš pastebiu, kad gal mano batai nėra skirti šiam ėjimui, bet esu sutikęs kitų su panašiais batais kurie nesiskundžia). Galų gale, šiandien nusprendžiau suskirstyti savo pertraukas į trečdalius. Žinojau, kad šiandien bus sunki diena nuo Valensos Portugalijoj iki Redondelos Ispanijoj. Pagalvojau, kad liko tik 109 kilometrai nuo Valensos iki Santiago de Compostelo, tai jeigu suskirstysiu į keturias dienas, bus viena diena kurią turėsiu nueiti papildomus devynis kilometrus (man labiau patinka idėja turėti 25 kilometrus į dieną negu 27.25). Tai pagalvojau padarysiu tai šiandien!

Aš girdėjau, kad bus apie 36 kilometrus iki Redondelos tai sau sakiau, kad negaliu imti pertraukas kol nenueisiu nors 12 ar 24 kilometrų ir tada dar vieną po 30.

Po kažkiek laiko pažiūriu kiek aš nuėjau ir pastebiu, kad einu maždaug kilometrą per dešimt minučių . Tai po lygiai dviejų valandų matau kavinę ir pasiėmu pirmą pertrauką. Nusiperku gabalą kopūstų ir mėsos pyrago. Greitai suvalgau pirmą ir užsisakau antrą. Tada prieš išeinant įsigyju antspaudą savo piligrimų pasui, paprašau padėjėjos, kad pripildytų mano vandens butelį ir einu tolyn!

Tada turiu pasirinkimą. Arba eiti vienu keliu kuris eina palei greitkelį (7.2 km iki sekančio miesto) arba apėjimą (9.2 km). Apėjimai paprastai įdomesni ir visi kiti juo eina, tai jį ir išsirenku ir pradedu kilti aukštyn kalnu. Takas eina į viršų, į apačią, priešinga kryptimi ir pagaliau taisyklinga kryptimi pro mišką. Tai ir einu…

Tuo metu pastebiu kaip rytas keičiasi į dieną ir saulė pradeda kaisti ir kaitinti. Turint omeny, kad čia mano pirma diena gyvenime Ispanijoj, aš pastebiu, kad čia jaučiasi daugiau “Western”. Nuo tada, kai aš praėjau Valensą, klimatas pasikeitė karštesniu. Naktį prieš buvo pirma naktis, kai nereikėjo megstinio vakare ir jaučiausi daugiau kaip vasarą! Šiandien man atrodo, kad mes einam dauguma asfaltuotu keliu lyginant su Portugalija, kur buvo daugiau grystų kelių.

Po dvidešimt antro kilometro aš praeinu miestą Porriño ir albergą kuris neatsidaro iki 15:00. Einant pro miestą dejuoju, kad gal ne tuo keliu einu, nes matau iš viso gal vieną ir dvi rodykles per visą miestą. Nors dabar geras laikas prisipirkti apelsinų (kurie, aš pastebėjau, labai duodą energijos kai eini tokiomis atkarpomis po karšta saule).

Išeinu iš miesto ir matau, kad dar trūksta dviejų kilometrų kol galėsiu papertraukauti, tai tęsiu ir tęsiu pagal rodykles, kurios vėl atsirado už miesto. Ir pagaliau matau, kad nuėjau kitą 12 kilometrų dalį po beveik dviejų valandų vėl ir randu mažą tiltą su apvalainom sienom po kuriom galiu atsilenkti ir patogiai atsisėsti. Suvalgau kelis kąsnius duonos kurios nusipirkau diena prieš, kartu su sūriu is Barcellos ir užbaigiu alyvuogių aliejų, kurį dar turėjau nuo savaitės Azorės salose. Atsigaivinu dvidešimt penkias minutes, jausdamas, kad vėl reikia eiti. Užsimaunu vėl batus ir skaudžiai pradedu, iki kol kojų padai pripranta. Po kelių minučių jau kaip visada.

Dabar einu labai nuobodžiu asfaltuotu keliu be šešėlio. Kas kilometrą matosi kita industrinė bazė ir sau galvoju, “Ar čia skirtumas tarp Portugalijos ir Ispanijos?” Nusprendžiu po šešių kilometrų aš sustosiu ir uždėsiu savo kepurę nuo saulės ir lietaus, bet iki tada dar tęsiu.

Einu. Einu. Šaligatviu ir keliu. Aukštyn ir žemyn. Po kiekvienos atkarpos matosi kalnų grandinė po dešine, kurią aš supratau, kad turėsiu apeiti prieš baigiant eiti šią dieną. Kai būna sunku, suvalgau apelsiną. Kai noriu kuprinę palengvinti, išgeriu vandens. Kai motivacijos reikia, džiaugiuos, kad nesu darbe dabar. Kitaip prakaituoju, sau skundžiuos ir einu..

Lyginant su rytu mastymas pasikeitęs. Nebėra to vėsaus ryto oro, nebėra to įdomaus miško vaizdo, nebėra tų vinguriuojančių kelių, kurie reikalauja, kad ieškotum rodyklių bet suprantu, kad reikia tęsti. Meldžiančios kojos ilgai negaus pertraukos tai darau ką galiu daryti, kaip laiką praleisti, pasidarau savo tikslus. Kai pamatysiu sekantį apelsinų medį – aš suvalgysiu vieną apelsiną. Kai pravažiuos sekantis autobusas – aš atsigersiu vandens. Tiek daug jėgų išleidžiu einant, kad nesinori galvoti apie nieką kitą. Aš supratau, kad man camino nėra tik dėl nuostabių vaizdų ir malonumų, bet ir susidoroti su nemaloniais laiko ruožais. Man pasidarė iššūkis eiti kai nelengva ir džiaugtis kai yra kuo pasidžiaugt.

Už kelių kilometrų rodyklės lydi taku kuris tiktai kyla. Aukštis šito kalno nebus arti tokio, kokiu lipau dieną prieš einant is Ponte de Limos link Rubiães, tai nedėjavau. Taip pat, man daug lengviau lipti į kalnus negu eiti žemyn kalnu, nes perkelia kuprinės svorį nuo pečių ant nugaros. Tai lipu, ir lipu, ir lipu…

Po kiek laiko praeinu miestą Mos kur yra truputį gražiau lyginant su ankščiau. Yra kavinė ir parduotuvė kurioje aš gaunu kitą antspaudą ir tęsiu lipti. Po beveik 31 kilometro randu gerą vietą atsisėsti šešėlyje kur du Britai iš Mančesterio irgi poilsiauja. Man pasako, kad liko apie aštuoni kilometrai iki Redondelos ir sau galvoju “Gerai, tas mažiau nei aš pirštų turių ant rankų!” ir po penkių minučių grįžtu lipti į kalną.

Pagaliau užlipu ant kalno ir ten pagaunu Britus, kurie baigė pertraukauti prieš mane ir su jais einu kelis kilometrus. Ir tada prasideda leidimasis. Iš pradžių čia neblogai. Einu žemyn šaligatviu šalia namų ir pasiekiu miško taką. Dabar jau einu vienas  ir nors karšta, yra daugiau šešėlio. Užlipu mažu kalnu ir matau žmogus pasistatęs lietsargį bando pasinaudoti piligrimais parduodant suvenyrus. Takas leidžiasi, bet nėra toks status, negu tas kai išėjau iš miško kur jau matėsi vandenynas tolumoje.

Tada, blemba, koks status nusileidimas! Dar tokio stataus tako nesu matęs, čia kaip žiauru mano keliams net kai lėtai einu ir bandau saugotis. Sekantis kilometras pats sunkiausias, bet pagaliau nusileidžiu platesniu keliu ir pastebiu, kad jau esu Redondelos priemiestyje! Žinau, kad dar liko keli kilometrai iki centro, bet geriau jaučiuos žinodamas, kad jau netoli.

Einu ir einu, ir pagaliau prieinu, kur prasideda centras. Savo telefono žemėlepyje matau kur maždaug yra hostelis, bet todėl, kad neturiu interneto man nerodo tiksliai kurioje gatvėje hostelis tai taip ir pasimetu, kol randu vietą su laisvomis lovomis, po to kai jau nuėjau keletą papildomų kilometrų. Ir taip baigėsi sunkiausia dalis ir sunkiausios dienos. Tikiuos kad neturėsiu taip toli vėl eiti…